Aš, Antanas Noreika, gimiau 1955 metų balandžio 28 dieną Šilalės rajone, Pykaičių kaimo rytiniame pakraštyje, nedidelėje gražioje vienkiemio sodyboje, buvusioje per 2,5km į vakarus nuo televizijos bokšto, kuris yra Stonių kaime, per šimtą metrų į rytus nuo Viksvės upelio, per 0,5km į pietryčius nuo Rungio ir Viksvės upelių santakos – sodyboje, kurią mano seneliai Karolina ir Stanislovas Šimkai savo trijų hektarų žemės sklype įkūrė maždaug 1910 metais.
Seneliai užaugino devynis vaikus: sūnus - Joną, Petrą, Stanislovą, Bronių, Adulį ir Aleksandrą, dukras – Zofiją (Aleksandravičienę), Stasę (Ledauskienę, Lukošienę) ir Jadvygą (Noreikienę - mano mamą, kuri buvo jauniausias vaikas jų šeimoje).
Mano tetos ir dėdės lankydavo savo tėvus, todėl aš juos gerai žinojau. Tik nemačiau Aleksandro, kuris mirė, būdamas jaunas, 1948 metais. Pusbrolius ir pusseseres mačiau ne visus. Ne apie visus juos ir šeimos pasakojimuose girdėjau. Pas mus buvo tokia tvarka, kad mūsų, vaikų, kai atvažiuodavo svečiai, prie stalo su suaugusiais nesodindavo, ir apie ką jie kalbėdavosi, negirdėdavome. Ir per daug nesidomėdavome. Buvome išmokyti nekišti nosies, kur nereikia. Mus pakviesdavo arba padainuoti, arba eilėraštį padeklamuoti. Kol nėjau į mokyklą, aš dainuodavau „Stok ant akmenėlio, sėski ant žirgelio...“, „Tūkstantis žingsnelių nuo mano namelių...“, o jau pirmoje klasėje – „Drąsiai, draugai, koja kojon, priekin ryžtu atkakliu...“. Mano jaunesnė sesuo Birutė taip pat savo sugebėjimus parodydavo. Vyresnė sesuo Stefa buvo dešimčia metų vyresnė, todėl ji savęs nesidemonstruodavo – suaugusiems įdomiausi buvo patys mažieji. Už tai mums duodavo saldainių ir po to liepdavo eiti į lauką žaisti.
Dar į mokyklą nėjau, kai nugirdau babūnės ir mamos pašnekesio nuotrupą, jog „...vaikai (mano dėdžių ir tetų vaikai) užaugs, išsiskirstys, o anūkai vienas kito jau nebepažinos...“. Dar kita nugirsta nuotrupa buvo, kad „...apie tokius dalykus (?) vaikams nebūtina pasakoti – jiems to žinoti nereikia...“.
Mano senelis mirė 1963 metų sausio mėnesį, o babūnė – 1968 metų žiemą. Jiems gyviems esant, manęs niekas nepaprotino, kad reikia jų paklausinėti apie tai, kur jie gimė, kiek brolių ir seserų turėjo, kas jų tėvai, seneliai ar proseneliai. Mano tėvai neskatino domėtis giminės istorija. Jų svarbiausias tikslas buvo išleisti mus, savo vaikus, į gyvenimą taip, kad mums nereiktų taip sunkiai, kaip buvo jiems, gyventi. Jie sau išsikeltą uždavinį įvykdė su kaupu. Giminės istorija neskatino domėtis ir mokykla. Joje kartais būdavo pravedamos apklausos, kurių tikslas buvo išsiaiškinti, ar mes turime giminių užsienyje. Bet mes patys, besimokydami mokyklose dėstomų istorijų, savarankiškai turėjome suprasti, kad greta viso to mums reikia tyrinėti ir savo giminės kilmės šaknis, kad apie jas kuo daugiau žinoti. Dabar, kai jau ir tėvai mirę, nebėra iš ko gauti svarbius atsakymus į kaskart beiškylančius mane dominančius klausimus apie mano senelių įsikūrimo Pykaičių kaime istoriją: kada konkrečiai jie gavo žemės (jie buvo bežemiai) ir kada įkūrė sodybą. Taip pat įdomu ir tai, kur jie iki tol gyveno, ir ar visi jų vaikai gimė toje sodyboje. Iš šios sodybos mes išsikėlėme 1965 metų lapkričio mėnesį į Tūbines, kur vasarą tėvelis pastatė namą – kad mums su seseria Birute būtų arčiau eiti į mokyklą. Sodybą nupirko Stirbinskiai. Už keleto metų ją nugriovė valdžia, vykdydama melioracijos planą. O pro mus vingiuojantis žuvingas Viksvės upelis, kuris rudeninių liūčių ir pavasarinių polaidžių laikotarpiais kasmet patvindavo, buvo numelioruotas dar 1964 metais. Šiandien vietoje gražios Viksvės likęs dumblinas melioracijos griovys, o abiejose jo pusėse plyti dirbami laukai, bei šienaujamos pievos ir ganyklos. Buvusios sodybos vietą galima atrasti tik gerai žinančiam tos vietos žemės reljefo ypatumus. Aš ją esu nustatęs tiksliai. Ji man yra lengvai atpažįstama. Čia aš užeinu keletą kartų per metus, kada tenka geologiniais reikalais pravažiuoti Žemaičių plentu pro Bilionių kaimą.
Aš esu tikras, kad Karolinos ir Stanislovo Šimkų proanūkiai šios vietos nežino. Būtų gerai juos paskatinti su ja susipažinti, nes jiems ateityje, taip pat, kaip yra man šiandien, irgi iškils nenumatytas tas pats klausimas – kokios yra jų šaknys? Todėl siūlau visiems jaunesnių kartų mano senelių palikuonims, išmokusiems naudotis internetiniu žemėlapiu (maps.lt, senoji versija), savarankiškai padaryti didelį atradimą – pagal šio teksto pradžioje duotą vietos nuorodą nustatyti apytiksles sodybos vietos koordinates ir jas man atsiųsti į mano el. paštą – lainoreika@gmail.com. Aš jas patikslinsiu, jeigu bus reikalas. Tas koordinates jūs turite žinoti. Gyvenamasis medinis namas su šiaudiniu stogu stovėjo ant nedidelės kalvelės, per 40-50m į vakarus nuo torpynės (durpingos pelkės) žemiausios vietos, kurioje šiandien aiškiai matosi ovali durpinga įduba. Tada ta pelkė buvo aplink apaugusi miškeliu, kuriame uogaudavome, riešutaudavome ir grybaudavome. Rašydami man, nurodykite, iš kurio mano dėdės ar tetos, kurių vardus paminėjau pradžioje, esate kilę. Aš tikiuosi, kad gali būti taip, kad kažkas iš mano dėdžių ir tetų savo palikuonims yra perdavę žinių apie tai, kur gimę ir kiek brolių bei seserų turėjo mano seneliai Karolina ir Stanislovas Šimkai, gal būt, žinote jų vardus-prašyčiau apie tai man parašyti. Ateityje mes jų buvusios sodybos vietoje susitikinėsime, vaikštinėsime po artimiausias apylinkes, pašnekėsime apie geologines šios teritorijos ypatybes, papasakosiu, kas šioje vietoje vyko prieš 12-15 tūkstančių metų, kai nutirpo ledynas. Tokie susitikimai turėtų vykti pastoviai, įvairiais metų laikais. Tas paskatins jaunus žmones domėtis ne tik savo protėvių istorinėmis šaknimis, bet ir savo gyvenamos vietos gamtinės aplinkos istorija, apie kurią daug informacijos dabar galima rasti internete.
Inžinierius geologas-hidrogeologas, Antanas Noreika iš Gargždų,
tel. 868820808.
Pranešimai
